Turbūt suvokęs, kad kalba perduodama informacija yra kiek ribota, žmogus ėmėsi ženklų kalbos, išskaptuodamas juos kaule ar akmenyje arba užrašydamas ant žievės, šilko, papiruso, o vėliau — ant popieriaus. Žinias, užrašytas įvairiais ženklais, žmonės perduodavo jau prieš porą milijonų metų. Vieni iš pirmųjų raštų — tai mazgi¬niai. Mazgo forma bei spalva turėjo savo reikšmę (pvz., žalia virvelė — duonai, geltona — auksui žymėti). Kai kurios Afrikos tautelės tokį raštą vartoja iki Šiol. Pieši¬niai— taip pat viena iš seniausių „žiniasklaidos“ prie¬monių. Piktogramos, arba piešiniai, skirti susikalbėti, yra laikomi rašto protėviu. Pirmiausia piešinys reiškė konkretų daiktą (pvz., žuvis—žuvį, žmogaus figūra—žmogų).
Tačiau vėliau piešinių, turinčių savas reikšmes, atsira¬do tiek daug, kad „skaitytojas“ jų nebegalėjo įsiminti. Tuo¬met pradėtos vartoti ideogramos: piešinys galėjo reikšti ne tik daiktą, kurį jis vaizduoja, bet ir jam artimą sąvoką (pvz., senovės actekų ideogramose pavaizduota kaukolė reiškė mirtį). Dantiraštis, senovės egiptiečių hieroglifai — tai jau artimesni mūsų raštui ženklai. Senovės Egipto hieroglifai yra artimi abėcėlei, nes vartoti ženklai priebalsėms reikšti (24 priebalsės).
Hieroglifas galėjo turėti kelias reikšmes — reikšti ir garsą, ir žodį (pvz., T galėjo reikšti ir priebalsį, ir žodį „duona“). Manoma, kad šiuos priebalsius žy¬minčius ženklus išrado ne egiptiečiai, nes panašūs ženklai, o gal ir senesni nei rastieji Egipte (kurie, manoma, yra užrašyti prieš tris su puse tūkstančio metų), buvo rasti dabartinio Izraelio teritorijoje. Todėl dauguma mokslininkų sieja juos su kanaaniečiais, gyvenusiais tarp Jordano upės ir Viduržemio jūros. Kar¬tu su Moze į Egiptą atvykę izraelitai galėjo atsivežti ir savo raštą.
Vis dėlto šiai abėcėlei trūksta kai kurių dalių, t.y. balsių ir dvigarsių simbolių. Balsių ženklus sukūrė europiečiai, kuriems Azijoje susiformavusią garsinę abėcėlę perteikė finikiečiai 2 tūkst. m. prieš Kristų atvykdavę čia prekybiniais tikslais. Pirmiausia raštas pateko į senovės Graikiją, o po to jį perėmė ir supaprastino etruskai. Iš pastarųjų raštas pateko pas senovės romėnus (lotynus), todėl šią abėcėlę vadiname lotyniškąja.
Raštas turi savo galią — tai žinojo daugelio šalių valdovai ir politikai. Ne vienam teko kalėti už parašytus žodžius, neįtikusius valstybės valdo¬vui ar neatitikusius jo vedamos politikos. Raštas kaip ir kalba, sieja, stiprina tautas. Tai jau prieš tūkstančius metų Žinojo ir senovės Kinijos valdovai.
III amžiuje prieš Kristų kinai skirtinguose re¬gionuose kalbėjo mažiausiai 8-iomis kalbomis, turėjusiomis nesuskaičiuojamą galybe, skirtingų dialektų. Kinijos imperiją sujungė bendras raštas, kurį galėjo skaityti visi. Nepakitęs per tūkstantmečius kinų raštas — hieroglifai — išliko iki šių dienų. Jie susiję su senąja tradicija ženklą sieti su atskiru žodžiu, o ne su garsu. Kartu esantys ženklai turi kitas reikšmes nei parašyti atskirai. Pvz., žodį „nuoširdumas“ apibūdina sujungti du skirtin¬gus žodžius reiškiantys ženklai — „žmogus“ ir „žodis“.
Mąstytojai ir mokslininkai netruko pastebėti, kad ranka rašytas raštas gali išreikšti ne tik rašančiojo mintis, — rašysena atspindi žmogaus charakterį, būsenas, emocijas lygiai taip pat, kaip ir kardiograma širdies veiklą. Rašymas ranka savotiškai treniruoja smegenis (ne veltui jo mokomi vaikai), nes rašant atskirus brūkšnius, simbolius, linijas, dirba skirtingos smegenų dalys. Į rašymo veiklą įsijungia ir apie 20 skirtingų raumenų. Tai, kaip laikome tušinuką, ar labai spaudžiame jį į popierių, kaip rašome raides bei kokius tarpus paliekame tarp žodžių, nusako mūsų temperamentą bei nuotaikas. Pavyzdžiui, stipriai į popierių spaudžiamas tušinukas bei į apačią labai nutęstos raidžių uodegėlės (pvz., „p“ raidės) išreiškia stiprią žmogaus fizinę energiją ir veiklumą. Raidžių pakrypimas atspindi žmogaus „kryptį“ gyvenime. Kuo labiau raštas krypsta į dešinę, tuo žmogus impulsyvesnis, tuo labiau jis vadovaujasi širdimi.
Vertikalus raštas išreiškia pragmatišką asmenybę, neleidžiančią emocijoms prasiskverbti į darbo reikalus. Krypstantis į kairę raštas reiškia orientaciją į save. Kuo pakrypimas į kairę didesnis, tuo labiau žmogus linkęs užsidaryti savyje, prisiminti sunkius praeities išgyvenimus, tuo nesaugesnis jis jaučiasi.