Pirmykščiai žmonės tikėjo, kad veidrodis (tais laikais vanduo) gali įtraukti žmogų ar žvėrį į antgamtinius pasaulius ar iščiulpti sielą. To tikėjimo reliktų išlikę iki mūsų dienų. Vienas jų — paprotys uždangstyti veidrodžius namuose, kur mirė žmogus. Jei velionis ar kraštelis karsto atsispindės veidrodyje — namuose vėl greitai kas nors mirs. Į veidrodį drausta žiūrėti nėščiai moteriai, kad nepagimdytų nesveiko kūdikio ar nepamatytų velnio, į kurį gali tapti panašus jos vaikas.
Egipte bronziniai ir variniai veidrodėliai laikyti saulės simboliais. Iš čia nukeliavę į Graikiją, jie taip pat buvo labai gerbiami, tapo apeigų įrankiu. Veidrodžių gamintojai turėjo ne tik gerai išmanyti amatą, bet ir būti dori, gerbtini žmonės. Nuolat apsitraukiantis, praradęs blizgesį veidrodis į jį žiurinčiajarn lėmė greitą mirtį, tokiu reikėjo kuo greičiau nusikratyti, geriausia — užkasti į žemę.
Sudaužytas veidrodis nuo seno laikytas blogu ženklu, pranašaujančiu septynerius nelaimių metus. Šis prietaras atėjęs iš senų laikų, kai žmonės tikėjo, jog veidrodžiuose atsispindi dalelė jų sielos.