|
Pirmykščiai žmonės tikėjo, kad veidrodis (tais laikais vanduo) gali įtraukti žmogų ar žvėrį į antgamtinius pasaulius ar iščiulpti sielą. To tikėjimo reliktų išlikę iki mūsų dienų. Vienas jų paprotys uždangstyti veidrodžius namuose, kur mirė žmogus. Jei velionis ar kraštelis karsto atsispindės veidrodyje namuose vėl greitai kas nors mirs. Į veidrodį drausta žiūrėti nėščiai moteriai, kad nepagimdytų nesveiko kūdikio ar nepamatytų velnio, į kurį gali tapti panašus jos vaikas.
Egipte bronziniai ir variniai veidrodėliai laikyti saulės simboliais. Iš čia nukeliavę į Graikiją, jie taip pat buvo labai gerbiami, tapo apeigų įrankiu. Veidrodžių gamintojai turėjo ne tik gerai išmanyti amatą, bet ir būti dori, gerbtini žmonės. Nuolat apsitraukiantis, praradęs blizgesį veidrodis į jį žiurinčiajarn lėmė greitą mirtį, tokiu reikėjo kuo greičiau nusikratyti, geriausia užkasti į žemę.
Sudaužytas veidrodis nuo seno laikytas blogu ženklu, pranašaujančiu septynerius nelaimių metus. Šis prietaras atėjęs iš senų laikų, kai žmonės tikėjo, jog veidrodžiuose atsispindi dalelė jų sielos.
|