Žiedai, kuriais pasikeičiama tuokiantis, pirmiausia atsirado Rytuose, paskui šį paprotį, perėmė senovės graikai, iš jų — romėnai, o po to jis paplito visame pasaulyje.
Tradicija užmauti nuotakai ant piršto žiedą susijusi su papročiu moterį pirkti. Sužadėtuvių metu užmautas žiedas yra lyg ir įrodymas, kad susitarimas bus įvykdytas. Be to, tai ženklas kitiems vyrams, kad ta moteris „jau parduota (nupirkta)“.
Žydai seniau vietoj žiedo sužadėtuvių metu naudojo monetą, turėjusią rodyti, kad ateityje vyras įsipareigoja finansiškai išlaikyti savo žmoną.
Romėnų sužadėtinėms įteikiami žiedai reikšdavo, kad moteris įsipareigoja su vyru dalintis visomis pareigomis ir priimama į vyro namus kaip lygiavertis Šeimos narys. Romos popiežius Nikolajus IX amžiuje leido krikščionims naudoti sutuoktuvių žiedus. Nuo to laiko tai ėmė reikšti ne tik materialinius įsipareigojimus, bet ir ištikimybę, pastovumą ir meilę.